Mama ir Vaikas, Motinystė, Nėštumas
Comment 1

Susitikimo su Melissa istorija

Žinok, kaip keista jausti, kad vėl turbūt laukiesi kūdikėlio ir tuo pačiu jaudiniesi lyg pirmą kartą pirkdama tą nėštumo testą… Ir lyg tai būtų valstybinė paslaptis – testą perki vaistinėje, kurioje nesilankai taip dažnai ir tavęs ten nepažįsta. Kodėl? Manau, kad paslapčia tikiesi rezultato, kuris nenuviltų ir nori, kad tos kelios testo minutės iki rezultato būtų tik tavo.

Pirmąjį nėštumo testą padariau kelias dienas prieš mėnesinės. Net nežinau kodėl… Gal paslapčia jaučiau, kad galiu būti nėštukė. Testas buvo neigiamas. Jausmuose – sumaištis, nes jaučiausi keistai, bet be jokių nėstumo požymių. Nei nusivylus, nei apsidžiaugus, išmečiau tą panaudotą testą.

Po kelių dienų nutariau pasidaryti dar vieną nėštumo testą namuose. Rezultatas lyg ir buvo teigiamas, bet ta nėštumą patvirtinanti linija buvo tokia šviesi ir permatoma, kad aš labai džiaugiausi, bet kartu ir nežinojau, ar tikrai. Nusprendžiau testą pakartoti ryte, nes juk sako, kad ryte yra geriau tokius dalykus tikrinti… Rytinis rezultatas buvo teigiamas.

Po dar kelių dienų gydytoja patvirtino, kad aš tikrai laukiuosi.

Viskas buvo gerai iki maždaug 6 nėštumo savaitės. Dirbau vakarinėje pamainoje ir po pertraukos pasijaučiau keistai. Nuėjus į tualetą pastebėjau rausvas tepliones… Nemoku apsakyti jausmo, kai pagaliau jauti ir gyveni su ta gražia idėja, kad vėl tapsi mama, o gyvenimas taip ima ir lyg patikrina tave, ar tikrai esi pasiruošusi. Su paraudusiu veidu nuo ašarų grįžau į savo darbo vietą. Turėjau pasakyti vadybininkui, kas ir kaip. Paskambinau gydytojai telefonu, kuri man patarė stebėti save ir jeigu situacija blogės – važiuoti į ligoninę. Vadybininkas man pasiūlė važiuoti namo, bet nusprendžiau dirbti toliau, nes nejaučiau jokių skausmų pilve ir darbas man padėjo nukreipti dėmesį nuo baimės. Net nežinau kodėl buvau gan rami.

Kadangi vis dar laukiau oficialaus laiško is ligoninės patikrinimui, vienintelė vieta, kur mane galėjo šiuo klausimu apžiūrėti ir su manim pakalbėti, buvo mano šeimos gydytoja. Dieną po teplionių apsilankiau pas ją. Gydytoja mane nuramino ir tiesiog patarė laukti patikrinimo ligoninėje, kuris turėjo būti po poros savaičių.

Tos dvi savaitės buvo ypač ilgos… Bet po echoskopijos, likau netekus amo. Pilvelyje matėsi ir girdėjosi toks didelis pilvelio gyventojo širdelės plakimas, kad jo dūžiai buvo didesni už patį pilvelio gyventoją. Mums buvo 8 savaitės.

Pirmą kartą judesius pilvelyje pajaučiau, kai buvo 15 savaičių. Jaučiausi puikiai ir su nekantrumu laukiau paskutinės echoskopijos, kai buvo jau po 22 laukimosi savaitės. Nekantriai laukiau patikrinimo, nes norėjau sužinoti, ar viskas gerai ir, žinoma, buvo smagu išsiaiskinti, ar berniukas, ar mergytė gyveno mano pilvelyje.

Toliau nėštumas tęsėsi gerai, be nusiskundimų. Šį kartą man darė ir gliukozės testą, kurio labai bijojau… Rezultatai buvo geri. Tik jau trečiame nėšumo trimestre pasidarė sunkiau vaikščioti, sunkiau vairuoti (pats bėgiu keitimo ir įlipimo/išlipimo procesas buvo sunkesnis), atsirado skausmas klubuose nuo nervų užspaudimo, bet jis ilgai nesitęsė ir po keletos savaičių praėjo – tiesiog normalūs nusiskundimai ir tiek.

Taip sulaukiau kovo mėnesio. Gleivių kamštį praradau kovo 11-tosios dienos rytą. Kas keisčiausia – skausmus pradejau jausti jau po vidurdieno. Jie nebuvo pastovūs, todėl neskaičiavau kas kiek laiko man jie atsirasdavo.

Vakarop skausmai pradėjo dažnėti, bet jie buvo kas 20 minučių, todėl maniau, kad kaip ir praėjusį nėštuma aš turbūt į ligoninę važiuosiu tik ryte (į ligoninę Airijoje reikia važiuoti, kai sąrėmiai būna pastovūs ir bent kas 10 minučių). Pavalgėm vakarienę ir visi nuėjom miegoti, bet aš miegoti negalėjau. Apie vidurnaktį man sąrėmiau jautėsi stipresni, bet jie buvo tai kas 15, tai kas 10 minučių. Apie pirmą valandą nakties nusprendžiau nueiti pagulėti į vonią šiltame vandenyje, nes praėjusį nėštumą man vonia sąrėmius sulėtino, kas šiuo atveju būtų irgi patogu palaukti ryto.

Po valandos vonioje man skausmai ne sulėtėjo, o padažnėjo! Jie man buvo net nebe kas 10 minučių, o kas 7-8 minutes!!! Greitai išbudinau savo partnerį ir jis dar netikėdamas ramiai sau susiruošė ir ramiai nunešė miegantį Kristupą pas kaimynes. Viena iš kaimynių dar net atėjo man “palaikyti kompaniją”, nes mano partneris dar norėjo užmigdyti išsibudinusį Kristupą. Ačiū Dievui nereikėjo per ilgai laukti, nes mintyse jau galvojau reiks gimdyti namuose.

Sąrėmiai man jau buvo kas 3-5 minutes ir mes tik tada buvom pakeliui į ligoninę, kuri buvo už maždaug 3o minučių kelio, kai nėra kamščių. Tai gerai, kad į ją važiavom naktį, kuomet gatvės tuščios… Bet kelionė į ligoninę nesijautė nuo to greitesnė 🙂 Mašinoje man sąrėmiai padažnėjo ir buvo kas 2.5 minutės. Stengiausi nebežiūrėti į telefoną ir nebeskaičiuoti, o tik susikaupti ir kažkaip ištvėrti iki ligoninės.

Nemoku nusakyti to jausmo, kai jau pamačiau ligoninę. Sustojom visai šalia durų į gimdymo namus ir mano partneris nubėgo paprašyti vežimėlio, nes aš tikrau negalėjau pasikelti iš mašinos ir nueiti iki gimdymo stalo.

Kažkaip spėjo mane seselės nuvežti į gimdymo kabinetą su vežimėliu ir padėjo užsiropšti ant gimdymo stalo. Tik užlipus pajaučiau tokį neapsakomą norą stumti… Akušerės manęs dar klausinėjo kažkokių detalių, o aš galvojau – tik leiskit man stumti, nes nebegaliu!!! Dar prisimenu, kad klausiau, ar yra laiko kažkokiem nuskausminamiems vaistams, o akušerė man sako – “tai kad aš jau galvytę matau!” – įsivaizuok!!! 🙂

Taip ir gimė Melissa. Per 15 minučių nuo atsigulimo ant gimdymo stalo. 4.42 valandą ryto. Dar dabar nesuprantu, kaip sugebėjom laiku nuskrieti į ligoninę. Po gimdymo buvau truputi išsigandusi, nes kažkodėl po placentos gimdymo nenustojau kraujuoti. Akušerės man tada davė nuskausminamųjų ir pastatė lašelinę, kad padėtų organizmui gyti ir, kad nebekraujuočiau. Lašelinė padėjo. Dabar buvau tik pavargusi ir alkana 🙂 Nėra nieko skaniau už tuos “pirmuosius pusryčius”, kuriuos duoda ligoninėje po gimdymo. Ir nesvarbu, kad tai tik arbata, skrudinta duona ir apelsinų uogienė.

Tokia ta mano “kelionė į pasimatymą” su Melissa. Negaliu patikėti, kad esu dviejų vaikučių mama. Labai keista. Kristupo gimimo istoriją gali paskaityti ČIA.

1 Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.